Pokalbis apie vertybes kasdien ir ugdant

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau vyksta diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius. Patyčios, paauglių nusikalstamumas, narkotikai ir alkoholis – temos, kuriomis šiemet ypač aktyviai diskutuojama tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Politikai, psichologai, visuomenės veikėjai siūlo savus sprendimus, o rugsėjis tampa iššūkiu pedagogams, kuriems reikia priimti mokinius ir juos ugdyti visapusiškai.
Apie vertybes, apie asmeninio tobulėjimo galimybes savo įžvalgomis sutiko pasidalinti teologijos mokslų daktarė, baigusi Popiežiškojo Laterano universiteto Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto filialą Vašingtone ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro koordinatorė dvasiniam ugdymui Vilma Šliužaitė.

Vertybių krizė – tema, kuria pastaruoju metu diskutuojama labai aktyviai. Kaip manote, kas dėl to kaltas?
Mano manymu, viena iš pagrindinių priežasčių, sukėlusių vertybių krizę yra įsigalėjęs materialistinis požiūris į žmogų, gyvenimą, o kalbant apie švietimą – į ugdymą. Visų pirma, kas tai yra krizė? Vertybių krizę apibūdinčiau kaip tokią situaciją, tokią susidariusią padėtį, į kurią patekęs žmogus nepajėgus išsiskleisti, eiti žmogiškosios pilnatvės link, siekti tikslų, vedančių į žmogiškąją laimę. Materializmas persmelkė visas mūsų gyvenimo sritis, įstūmė žmogų į iliuzijos pasaulį, privertė jį patikėti, kad, be materialaus pasaulio, daugiau nieko nėra, kad žemiška laimė yra vienintelis žmogaus tikslas, nes Dievas tėra tik žmogaus fantazijų vaisius. Tai įstūmė žmogų į nesibaigiantį klaidžiojimų, nusivylimų, beprasmybės ratą. Žmogus nori būti laimingas, bet negeba teisingai pasirinkti…
Iš tiesų šiandieniam žmogui labai svarbūs vartojimo įgūdžiai, materialinės vertybės, yra net sukurtas lietuviškas naujadaras „daiktizmas“. Kaip atrasti vietą dvasinėms vertybėms?
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad žmogus nėra vien kūniška būtybė, bet – neatsiejama kūno ir dvasinės sielos vienovė. Ta vienybė yra tokia glaudi, jog žmogų galime vadinti žmogumi tik todėl, kad jis turi „įkūnytą“ dvasinę sielą (priešingu atveju, žmogus būtų toks kaip angelas) ir „sudvasintą“ kūną (priešingu atveju, žmogus virstų gyvuliu). Tik žmogus yra asmuo, apdovanotas protu ir laisva valia, todėl tik žmogus geba protauti, apsispręsti, laisvai rinktis, kurti, apmąstyti savo veiksmus, atsakingai veikti. Tik žmogus pašauktas visapusiškai atiduoti save Dievui per meilę ir tarnystę kitam žmogui. Šios charakteristikos apibūdina išskirtinę žmogaus vertę ir orumą. Man tai aiškiausias atsakymas, kad žmogus niekada negalės pasitenkinti vien materialinėmis vertybėmis. Juk gali turėti gerą statusą, daug pinigų, turtų, bet ar gali būti kas blogiau, nei neįgalumas mylėti, vilties neturėjimas, tikėjimo savimi, kitu žmogumi ar Dievu praradimas?
Tikriausiai dar daugelis, ypač jaunų žmonių, kalbant apie vertybes mano, jog tai diskusijos tema prie kavos puodelio, ilga, įtraukianti, nuobodi, o jeigu galvojant pragmatiškai? Kaip apie tai kalbėti be filosofinių išvedžiojimų?
Taip, tiesa, yra daug skirtingų aiškinimų, kas yra vertybė. Daugumas apibrėžimų yra perdėm moksliški ir filosofijos mokslų nebaigusiam žmogui sunkiai suprantami. Bet, paprastai kalbant, vertybė yra visa, kas man, kaip žmogui, yra vertinga, kas daro mano gyvenimą visavertiškesnį ir prasmingesnį, tai gėris, kuris padeda man išskleisti Dievo man duotus talentus. Paminėjote diskusiją prie kavos puodelio. Galėčiau įvardyti, kad pašnekesys su kitu žmogumi prie kavos puodelio man iš tiesų yra vertybė, nes mano gyvenimo tempas toks didelis, kad nelieka pakankamai laiko pailsėti ir nuoširdžiai bendrauti. Todėl kelios minutės pasisėdėjimo, pabendravimo prie kavos puodelio su artimu žmogumi visada yra neapsakomai brangios – tos kelios minutės nuspalvina mano dieną ryškesnėmis spalvomis, suteikia jai gilesnę prasmę. Kitas dalykas – vertybės nėra vien tik gražūs žodžiai, bet realus žmogaus gyvenimas, konkretūs jo pasirinkimai. Aš trokštu gyventi prasmingą gyvenimą, todėl nenoriu tenkintis plaukimu pasroviui. Noriu laisvai rinktis tik tai, kas yra vertinga, kas gera, gražu, dora ir teisinga. Noriu susikurti savo vertybių sistemą ir ja vadovautis, tikėdama, kad mano pasirinktas kelias veda mane į gyvenimo pilnatvę.
Jeigu nusprendžiau žengti asmeninio tobulėjimo keliu, nuo ko pradėti?
Jei noriu žengti asmeninio tobulėjimo keliu – turiu susiformuoti savo asmeninių vertybių sistemą ir pagal ją gyventi. Tačiau tai galiu padaryti tik tada, jei pirmiau atsakau į klausimą, kas yra žmogus. Lietuvių filosofas Juozas Girnius yra teisingai sakęs: „Kaip atsakysi į žmogaus klausimą, tokią ir vertybių sistemą teigsi.“ Anot šio autoriaus, jei manysi, kad žmogus yra beždžionės ainis, tai greičiausiai vertybių sistemą kursi pagal kovos už būvį principą. Kur kas kitokia vertybių sistema bus sukurta ir ja bus vadovaujamasi, jei žmogų laikysi Dievo kūriniu, sukurtu pagal paties Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Čia kalbu apie meilės ir tarnystės artimui principą. Taigi, tol kol sau neatsakysiu, kas aš kaip žmogus esu, koks aš esu žmogus, iš kur / kur link aš einu / koks mano gyvenimo tikslas ir t.t. – negalėsiu atpažinti ir pasirinkti tikrojo gėrio, įgalinančio mano asmeninį tobulėjimą. Mano asmenybinis augimas priklauso nuo tinkamo vertybių pasirinkimo, o vertybių pažinimas / atpažinimas yra įmanomas pažinus save.

Kaip suderinti asmeninį ir profesinį tobulėjimą? Sutikite, yra daug metodikų, sistemų, lektorių – bet kas veikia geriausiai?
Profesinis tobulėjimas yra neįmanomas be asmeninio tobulėjimo. Tiek asmeninis, tiek ir profesinis tobulėjimas priklauso nuo mano gebėjimo atrasti prasmę ir tikslingumą viso to, ką aš darau, nuo suvokimo, kad viskas turi pasekmes, gebėjimo prisiimti atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą, veiksmą. Manau, tiek asmeninis žmogaus gyvenimas, tiek profesinė jo veikla galėtų būti apibūdinama kaip žingsniavimas iš praeities į ateitį. Žmogus visada su savimi nešasi savo praeities nešulį – patirtį, kurią yra sukaupęs. Todėl, jei noriu tobulėti (bet kurioje srityje), turiu išmokti apmąstyti, įvertinti savo patirtį, įsivardyti ateities siekinius.
Ar darbo rinkai rūpi žmogus kaip asmenybė? Juk darbo skelbimuose tarp reikalavimų kandidatams nerandame „pagarbos“, „užuojautos“, „tolerancijos“ ir kt. vertybių?
Manau, kad rūpi. Šiandien ypač sunku išsilaikyti konkurencingoje darbo rinkoje. Klientas nori gauti kokybiškas, nepriekaištingas paslaugas. Todėl perspektyviai mąstantis darbdavys tikrai nesitenkina tik darbuotojo gebėjimu mechaniškai atlikti tam tikrą funkciją. Nesvarbu, apie kokią paslaugų teikimo sritį kalbėtume, darbdavys, siekiantis sukurti sėkmingą verslą, ieškos atsakingo darbuotojo, gebančio kritiškai vertinti savo darbo kokybę, atviro naujovėms, iniciatyvuvaus, siekiančio nuolat tobulėti, mokančio bendrauti, sugebančio įsiklausyti, išgirsti, suprasti ir paguosti kitą žmogų ir pan. Mąstau paprastai, tarkime, apsilankiau keliuose grožio salonuose, ir viename, ir kitame techniškai gerai man apkirpo plaukus. Pas kurį specialistą norėsiu lankytis nuolat? Manau pas tą, kuris ne tik techniškai tvarkingai apkirpo, bet ir gebėjo maloniai bendrauti. Juk, išėjusi iš grožio salono, noriu ne tik gerai atrodyti, bet ir gerai jaustis.
Vertybių ugdymas deklaruojamas daugelyje švietimo dokumentų. Tačiau kaip tai pavyksta įgyvendinti praktiškai ugdymo procese?
Tiesa, vertybinių nuostatų ugdymas deklaruojamas visuose švietimo dokumentuose. Tačiau tai tik bendro pobūdžio gairės, raginančios ugdymo įstaigų darbuotojus dirbti šia linkme. Kiekviena švietimo institucija, kaip ir kiekvienas žmogus, turi susikurti savo vertybių sistemą ir rasti tinkamą, veiksmingą būdą, priemonių, leidžiančių tiek patiems darbuotojams, tiek ir mokiniams formuotis vertybines nuostatas. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras pasirinko krikščioniško ugdymo kryptį. Čia pamatinės vertybės yra tikėjimas, viltis, meilė, atsakomybė, atvirumas ir kūrybingumas. Be šių vertybių žmogus negali augti, bręsti kaip asmenybė, negali gyventi laimingo ir prasmingo gyvenimo. Ir tai nėra tik deklaruojamos vertybės. Mūsų pagrindinis siekis yra formuoti krikščionišką bendruomenę, kurią vienytų ne tik bendra veikla, bet kad ta veikla būtų paremta meilės, atjautos ir tarnystės dvasia, kad ji stiprintų žmogaus tikėjimą, viltį ir duotų jam naujų jėgų kūrybai. Bendra malda, dalijimasis savo darbo patirtimi, švenčių šventimas – visa tai vienija mus kaip bendruomenę ir leidžia realiai išgyventi vertybių svarbą.
Su kokiais sunkumais susiduriama ugdant mokinių požiūrį į vertybes?
Gal ne tiek su sunkumais susiduriame, kiek su didele atsakomybe, kuri kai kam gali pasirodyti ir per didelė įsipareigojimų našta. Vertybės yra toks dalykas, kurio negali išmokyti vien tik skaitant paskaitas. Argi patikės mokiniai, kad, tarkime, tolerancija yra vertybė, jei mokytojas pats negebės išklausyti kito, bendrauti mandagiai ir gerbti kitaip manančiojo. Ar įžiebsiu meilę, viltį, tikėjimą mokinių širdyse, jei pati negebėsiu rodyti meilės kiekvienam sutiktam žmogui, jei mano akys nespinduliuos viltimi, jei pati neturėsiu tikėjimo? Ugdant mokinių požiūrį į vertybes, svarbu būti ne tiek „pamokslaujančiu“ mokytoju, kiek vertybių liudytoju savo gyvenime. O tai yra rimtas iššūkis tam darbuotojui, kuris supranta vertybinį ugdymą tik kaip formalų darbą su mokiniais per pamokas. Mokinių vertybinis ugdymas visada prasideda nuo mokytojo paties savęs ugdymo, nuo jo gebėjimo atsigręžti ir kritišku žvilgsniu pažvelgti į paties savo gyvenimo ir darbo kokybę, nuo jo gebėjimo susidėlioti savo vertybes ir jomis vadovautis tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir profesinėje veikloje. Tai galbūt ir yra pats didžiausias sunkumas, nes taip jau yra, kad mes mieliau mokome kitus, nei mokomės patys, mieliau reikalaujame iš kitų nei iš savęs pačių.
Kaip atrasti savąsias vertybes?
Neįmanoma atsakyti į šį klausimą už kitą žmogų. Galiu dalintis savo patirtimi, bet negaliu sakyti, kad kitas žmogus turėtų gyventi tokį gyvenimą kaip mano ar vadovautis mano susikurta vertybių sistema. Jei teigiu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas, tai pripažįstu, kad ir vertybių sistema kiekvieno žmogaus yra savita, unikali. Žinoma, egzistuoja pamatinės vertybės, kurios yra universalios ir nenykstančios. Tai – tikėjimas, meilė, viltis, tiesa, gėris, laisvė, atsakomybė ir kt. Tai tokios vertybės, kurios kyla iš pačios žmogaus prigimties. O kaip atrasti savo vertybes? Tai nuolatinis darbas su savimi, kuriam reikia daug sąmoningumo, įžvalgumo, savikritiškumo, drąsos pažvelgti į savo vidų, kelti klausimus, neretai provokuojančius, verčiančius apsispręsti, prisiimti atsakomybę. Kaip jau ir minėjau, jei noriu atrasti savo vertybės, turiu išdrįsti atsigręžti į save, turiu nepaliaujamai ieškoti tiesos, trokšti save pažinti. Būtent ši nuolatinė kelionė į save padeda suprasti, kas man yra svarbiausia gyvenime.
Ar įmanoma gyventi prasmingai ir laimingai 365 dienas per metus?
Tikiu, kad žmogus gali prasmingai, laimingai gyventi, jei turi mylinčius, o ne vartotojiškus santykius su kitais žmonėmis. Norint būti laimingam, reikia išdrįsti peržengti savo egoizmą ir ryžtis savo gyvenimą dovanoti kitiems. Žmogiškosios laimės ir gyvenimo prasmės paslaptis – gebėjimas gyventi dėl kitų meilės ir tarnystės dvasia. Tie, kurie šią paslaptį įminė, tie neabejotinai visas 365 dienas per metus gyvens prasmingai ir laimingai.
Parengė Raimonda Jonuškienė

www.bernadinai.lt